Godos blog’as

Iš karto pasakysiu, gal jau kai kuriems ir ne paslaptį, o kai kuriems dėl to, jog vis klausinėja “Kaip tau ten?”, jog grįžau į Vilnių. Ir išvadą: niekuomet daugiau nevažiuosiu į užsienį dirbti juodų darbų. Ir jūs nevažiuokit.

Kelionė į Olandiją: 24 h of hell. Važiavome autobusiuku su kitais lietuviais. Per naktį pamačiau tiek degalinių, kad nebeverta skaičiuoti ant rankos pirštų. Labiausiai man patinka Orlen :). Nepatiko važiavimas per Lenkiją. Tai truko begalybę. Baimė nulėkt nuo kelio lenkiant didžiuliu greičiu neleido sėdėti ramiai atsilošus.

Šiaip netaip nuvažiavus į Emmeloord miestuką tulpių šaly, visus mus Level 1 agentūra išmetė po namelius. Gyvenome prabangiai Wetering gyvenvietėje, kaimo turizmo name prie upės, kurioje plaukioja laivai, gyvena antys, žąsys. Aplink kelis kilometrus nebuvo nei parduotuvės, nei kavinės. Olandijoje populiarios tokios gyvenvietės. Jos išsimėčiusios taip kas porą-dešimt kilometrų. Jaukios, nedidelės, namukai dengti šiaudais, su langinėmis, rudų plytų, kiekvieno aplinka sutvarkyta to-bu-lai, prisodinta begalės gėlių.

Jau tos pačios dienos pabaigoje man paskambino angliškai kalbanti moteris ir pasakė, kad 5:50 būčiau susiruošusi važiuoti dirbti į šiltnamius. 6:20 įlipau į mašiną su šortukais ir maikute nusiteikusi padirbėti. Po pusantros valandos važiavimo į darbo vietą, kaip, pasirodė, prie jūros, kuri skalauja ir Danijos krantus, atsidūrėme vieno ūkininko laukuose . Su botais ir lietpalčiais kartu dar su keturiais lietuviais ir trim lenkais netrukus jau ravėjome morkytes per lietų ir vėją. Ašarom aplaisčiau lysveles. Į galvą lindo mintys, jog esu ne ten, kur turėčiau. Jog šitas darbas sunkus ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. Ne tam universitete mokausi, kad tokius monotoniškus bukinančius darbus dirbčiau. Prisidėjo dar kelios aplinkybės ir po kelių dienų atsidūriau Vilniuje, kur saugu, kur miela, kur artimi žmonės, prižadėjau sau, jog susirasiu sau patinkantį darbą čia.

Ir štai… dirbu Chaplin bare (čia nėra kvietimas aplankyti, ne. )

Darbas patinka. Verčianti šokti muzika, šilta atmosfera, malonūs žmonės. Kasdien pajaučiu kojas kai atsigulu. Ryte vis tiek atrodo, kad nepaeisiu, bet kažkaip. Užsimerkus ir mingant pradeda skambėt galvoj užsakymai, o va šiandien per miegus jau ir prakalbau “Pamiršau užsakymą…”.

Gyvenimas nestoja. Kažkiek susitupėjau, paskutiniai įvykiai privertė daug suprasti, suvokti vertę.

Daug kas pasikeitė, todėl žadu pradėti ir naują blog’ą, paliekant šitą etapą čia. Daugiau visko greitu metu…

Laiminga, jūsų G.

Rodyk draugams

Dar viena labai spontaniška netikėta kelionė. Tiesiog būtų buvę liūdna praleisti tokią progą. Vokietija, bet visai vokiškiems stereotipams priešingas miestas Berlynas.

Trumpai apie miestą ir kelionę.

Nemiegojusios su Elina Schonefeld oro uoste nusileidome 7 Vok. laiku. Rūkas slėpė žymiojo TV bokšto viršūnę Alexander aikštėje. Visos parduotuvės, muziejai uždaryti, pradėjo lynoti, pakilo vėjas, aplink niūrūs rytų Berlyno vaizdai, galybė plakatų ant sienų, aptriušę namai… Galvoje kirbėjo mintys kur aš, ar man čia patinka?

Pasirodžius pirmiems saulutės spinduliams ir nukulniavus gerą kilometrą link gražių, virš kitų stogų išsikišančių bokštų, radome nuostabius vaizdus. Didžiuliai muziejai, didžioji Berlyno bažnyčia, galybė tiltelių per Spree upę (berniukai vokiečiai, pas kuriuos apsistojome, sakė, jog tiltų čia daugiau nei Venecijoje)…

Nusprendusios, kad reikia rasti vietą pavalgyti, ką ten padaryti buvo neįtikėtinai sunku, nusibeldėm į vakarinę dalį, pasiėmėm skaniausio pasaulyje azijietiško maisto, o vėliau patraukėme į zoologijos sodą, kur gavau barti, jog per daug fotografuoju florą ir fauną(mūsų 2/5 nuotraukų iš kelionės-su drambliais, žirafom, gėlėm ir t.t.). Galiu pastebėt tik tiek, jog su Kauno zoo nė lygint neverta… Gyvūnai čia atrodo žymiai laimingesni ir kai kurie jų gyvena beveik jų natūralioje aplinkoje.

Tą vakarą dar išėjome pasivaikščioti Friedichshain rajone, kur jaučiaus taip laisvai, kaip niekur kitur. Toks stilių mišinys, klestinti gatvės, kavinių ir barų kultūros, išpiešti, aprašinėti namai, neapsakomo storumo sluoksniai plakatų ant sienų, pilni barai, gatvėse vien jaunimas, gyvenimas tiesiog verda…

Vakare pas mūsų draugus vokiečius atėjo draugų, gėrėm vokišką vyną (o jis labai neblogas) ir galiausiai pasilikome miegoti, dvi paros be poilsio buvo per daug, kai tuo tarpu kiti išėjo linksmintis (čia įprasta tai daryti bet kurią savaitės dieną, kada turi laiko). ps. radome ant sienos kambaryje lietuvišką plakatą, o mūsų draugai vokiečiai manė, jog jis lenkiškas :)

Kitą dieną aplankėme praleistas vietas. Žinoma, Brandenburgo vartai, monumentas žydų aukoms, Reichstagas, kitos must-see vietos ir pagaliau… garsioji siena.

Po tiek įspūdžiu beliko tik Beck’s, stalo futbolas, dvi pavargusios mergaitės ir daug skardaus juoko.

Išvažiavome dar nė neprašvitus. Gatvėse kaip ir dieną buvo daugybė žmonių. Lėktuvas pusantros valandos nukeltas. Gal vėl kaltas mano nenoras grįžti namo? :)

Vis dar sapnuoju kelionę.

Kiekvienas miestas, valstybė kažką priverčia suprasti. Čia dar labiau supratau, koks svarbus man yra laisvės, nepriklausomybės, tolerancijos jausmas ir saviraiška.

Iki greito, Berlin!

Rodyk draugams

Ryte važiuodama į universitetą autobusu, pamačiau savo vyresnįjį brolį. Kaip kiekvieną rytą, jis sėdėjo ant dviračio ir mynė į darbą. Kiekvieną mielą dieną-sninga, lyja ar šviečia saulė. Pamaniau, kad reikia būti dideliam gamtos fanui, kad gyvenant tokioj klimato zonoj, prisiverstum kasdieną važinėti dviračiu. O gal ne fanui? Tiesiog prisiimti atsakomybę už savo namus.

Prisiminiau, kaip smarkiai vėjuotą ir sniegingą dieną Frankfurte matėm ne vieną ir ne du dviratininkus, bėgiojančius žmones. Ar tik nebus taip, kad mus varžo kažkokie kompleksai, vis dar spraužiamės į rėmus, o gal paprasčiausiai tingim..? O man gražu, kai matau vieną vyrą Vilniuj važinėjantį į darbą su kostiumu ir portfeliuku.

Sningant važinėti nedrįsčiau, bet jau rytoj prižadu į universitetą numinti dviratuku. Dėl savęs, dėl kitų, nes skauda širdį, kai matau didžiulius kamščius mieste, o automobiliuose po vieną žmogų. Plius, sportas gerina nuotaiką ir, pagaliau, nereikia grūstis viešajame transporte ir girdėti zirziančių pensininkų.

Po šių minčių pamačiau prie veterinarijos vaistinės sėdinčią močiutę su savo šuneliu ant kelių. Ant durų darbo laikas skelbė, jog iki atidarymo liko dar beveik valanda. Moteris laukė 9 valandos, glostydama šunelį, kol atidarys vaistinę. Tuo metu mano laikrodis rodė po 8 dvidešimt. Vaizdas suminkštino širdį. Koks turi būti geras žmogus, kad sėdėtum, lauktum beveik valandą dėl savo gyvūno šaltą rytą…

Jei jau prakalbau apie gerumą, turiu prisipažinti, kad sugraudina, kai išgirstu žodžius geras, doras žmogus. Tokių šiandien taip mažai…

Užtenka trupučio nuoširdumo, supratimo kiekvieną dieną ir visi būtume laimingesni. Rytojui reikia nedaug.

Jūsų G.

Rodyk draugams

Neslėpsiu savo simpatijų vieninteliams neprijaukinamiems gyvūnams lapėms. Šiandien guglinau gražaus paveiksliuko su rudąja lape, key words buvo brown fox. Išmetė daug paveiksliukų ir keli iš jų buvo ruda lapė šokanti per gulintį šunį. Keista kombinacija, pamaniau, bet jei toks paveiksliukas ne vienas… Suvedžiau į wiki ir greit gavau atsakymą.

Žodžių kombinacijoje “the quick brown fox jumps over the lazy dog” yra visos angliškos abėcėlės raidės, todėl taip galima patikrinti kompiuterio ar rašymo mašinėlės klaviatūrą.

Šis junginukas taip paplito, jog buvo pradėtas naudoti mene, greit atsirado marškinėliai, maišeliai ir kiti atributai su lape, šokančia per šunį, ar tiesiog išmėtytais žodžiais.

Tiesa, kartais galūnės varijuoja nuo -s iki -ed, dažnai iliustracijose praleidžiami žodžiai ar jie pakeičiami simboliais, bet originalas yra “the quick brown fox jumps over the lazy dog”. O jei pamatytum tiesiog šuns ir lapės kombinaciją-nebesistebėk, tai reiškia tą patį.

Tai ar veikia visi tavo klaviatūros raidžių mygtukai?

G.

Rodyk draugams

Rytą pradėjau jau įpročiu tapusia delfi.lt Rusijos įvykių apžvalga. Vėl papiktino visažinių specialistų lietuviukų komentarai… Ar kam skaudės nuo to, kad atsiras Kačinskio gatvė? Ar kas ten buvo ir matė viską? Apskritai, reiktų nusiraminti, vis tiek nesužinosim visos tiesos. Bet kuriuo atveju, nenuostabu būtų, jei tai rusų kaltė. Ne pirmas kartas, kai nukneckina vieną ar kitą įtakingą žmogų. Milijonas versijų, neaiškumų, bet, visgi, įdomu. Esam istorijos liudininkai…

Perbėgau kitas naujienas. Viską užgožia Lenkijos tragedija. Perverčiau L’officiel. Taip sakant, padariau kasdienį update’ą.

Akimis peržvelgiau kambarį: sandėliukas. Kėdžių nebesimato nuo ant jų esančių daiktų kiekio. Kitur-ne geriau. Apskritai, susimąsčiau, ar paskutiniu metu turiu ką pasakyti pasauliui. Tik stebiu, bandau, tyliai kuriu planus, svajoju. Bijau kažką parašyti, nežinau, ar tai kitiems įdomu, nauja, o gal nesinori… Užsiauginau kiautą ir paskutiniu metu čia saugiai jaučiuosi. Ramu.

Išsiritau iš lovos tuščia galva ir su šypsena. Kibau į kambario tvarkymosi darbus. Atradau dar galybę mokyklinių sąsiuvinių, knygų, lapų. Nuosprendis jiems aiškus: šiukšlynas.

Čia turiu pridurti, kad susidūriau su savotišku psichologiniu barjeru: nostalgija tiems laikams. Antraip, visų tų daiktų seniai nebebūtų. Tarp kitko, supratau, kad gyvenime yra keli svarbesni “apsivalymai”. Šis buvo vienas iš tokių kaip ir lėlių išnešimas, pasakymas, kad aš jau didelė, o lėlės tik vaikams. Perverčiau įdomesnius užrašus, peržiūrėjau šūsnį diplomų, padėkos ir pagyrimo raštų. Popieriukai liudija, kad buvau pavyzdinga, aktyvi mergaitė. Visgi, mokykla tikrai tas laikas, kai gali aktyviai reikštis, nebūsi nepastebėtas,o dar tave ir paskatins, pastums. Dabar pagyrimo raštą tenka gauti vis rečiau. Mokykloj atrandi ir išbandai save, o pabaigęs, pradedi realizuoti tai. Iš maketų pradedi statytis namą. Bėda, kad veikiau viską, ką tik galėjau ir radau save daug kur, bet niekur labai stipriai. Užtat ir nenusprendžiau, kad noriu būt muzikantė, daktarė ar programuotoja. Sėdžiu verslo informacijos vadyboj, kur patys dėstytojai nesupranta, kas pabaigę mes būsim…

Jei paklaustų, kas man įdomu, pasakyčiau-”viskas”. Bijau, kad vėjai nenuneštų manęs “kažkur”. Kaip kokia kosmonautė jaučiuos, pasimetus erdvėj. Receptuką man-kaip atrasti save, prašom. Ačiū.

Tęsiu misiją-atsakyti į klausimą: “Kas aš?”.

Iki, bučkiai -

Jūsų G.

Rodyk draugams

Šios atostogos buvo kaip niekad naudingas ir neveltui praleistas laikas - skaičiau, mokiaus, peržiūrėjau kelis filmus. Tiesą pasakius, tris dienas iš eilės buvau taip į tai pasinėrus, kad net pamiršau išeiti į lauką, nekalbant jau apie centrą. Visiškas poilsis nuo žmonių, nuo triukšmingo miesto, pareigų ir daug, pavadinkim, intelektualios veiklos, kuri privedė net prie diskusijos su mama iki 3 ryto apie Azijos neramumus, emigraciją, etc.

Skamba rimtai, bet, atrodo, tik prieš savaitę nusileidau ant žemės ir suvokiau, kiek daug nemoku, nežinau, į galvą atėjo, kad  mokėti vieną kalbą yra labai blogai ir kad metas susigriebti, o kadangi atsirado daugiau laiko…

Optimizmas ir noras, kuo daugiau visko išmokti, liejos per kraštus, tiesa, tuo metu susilaukiau priekaištų iš draugų, kad sėdžiu namie per atostogas, o penktadienį… žodžiu, atsisakinėjau visų pakvietimų kavos, arbatos ir kitų gėrimų, o pati ilsėjausi ir dariau tai, ko man norėjosi tuo metu. Nemėgstu daryti “taip, kaip reikia” ir kaip “visi daro”.

Kas atsitiko? Kodėl penktadienis reiškia tūsus klubuose, o atostogos - kavines, draugus, parduotuves ir Gedo prospektą? Jei penktadienį ar šeštadienį leidžiu namuose, skype būtinai gaunu bent kelias žinutes “Kodėl namie?” C’mon!

Dabar nebegalima nešvęsti Naujųjų metų, Helouvyno, gimtadienio… Kokių taisyklių aš dar nežinau? Kodėl negaliu tūsintis, ilsėtis tada, kada man norisi?

Išlipkit iš rėmų.

Jūsų G.

p.s. su pavasariu, dabar jau tikru, jus! Klausom saulėtųjų Bossasonic!

Rodyk draugams

Skubu papost’int dar vieną įrašą.

Nors už lango sniego karalystė, vasara iš tiesų jau visai ne už kalnų ir aš susirūpinau planais nuo birželio iki rugsėjo ar net spalio. Noriu išvažiuoti, nelabai toli - šiais metais apsiribočiau Europa. Šiek tiek pakeliauti ir užsidirbti būtų į naudą.

Visi žinom, kad dauguma šalių išgyvena ne pačius geriausius laikus, bet gal kas žino kokių variantų dėl darbo, gyvenimo ir visų sąlygų. Tikiu, kad kurortai klesti visais laikais ir jiems reikia jaunų gražių žmonių darbui. Gal turit pažįstamų ar patys galvojat vykti kažkur..? Noriu, kad pasidalintumėte mintimis ir patirtimis.

Didelis ačiū iš anksto, draugai :*

Jūsų G.

Rodyk draugams

Labas.

Praėjo keturios dienos po grįžimo į Lietuvą iš Ispanijos. Turėčiau sakyti, jog pasiilgau namų, gimtosios Lietuvos, savos kalbos, bet… taip nėra. Tiesą pasakius, nesijaučiu čia labai laiminga. Gal dėl to, kad trūksta to ėjimo per miestą ir stebėjimosi viskuo, sėdėjimo metro ir džiugesio, kad nesupranti kas ką aplink kalba ir kai tai visai neįdomu, kai atsijungi nuo visko. O gal tiesiog trūksta saulės šilumos ir šviesos, kuri, be abejonės, praskaidrina nuotaiką ir priverčia nejučia šypsotis.

Tikriausiai tai dėl viso to, ką radau ir palikau ten. Pasilikau tik geriausius atsiminimus ir, jei kas pasiūlytų grįžti, negalvodama sutikčiau. Jei reikia įvertinti kelionę, ji - labiau nei labai gera.

Keliavom dviese su Karoliu.

Viskas prasidėjo nuo to, kai tėtis, kuris turėjo nuvežti iki oro uosto, jau išvažiavus, sužinojo, kad reikia vežti ne į Vilniaus oro uostą. Skridom Ryanair iš Kauno į Hahn, važiavome pusantros valandos autobusu iki Frankfurto ir apsistojome hostelyje, kuris yra raudonųjų žibintų kvartale. Atitinkamos spalvos vitrinų lempos, iškabos ir apsauginiai prie klubų, pora menkai apsirengusių mergaičių… Tiesa, tai nėra taip baisu, kaip skamba, o hostelio prižiūrėtojų paklausus, ar lauke gatvėmis vaikščioti saugu, jos tiesiog atsakė “Why not?” Akivaizdu, kad mes jau nebe Lietuvoje. Pučiant smarkiam vėjui ir sningant apėjome Frankfurto centrą ir nuklydome prie Maino. Įspūdingas vaizdas. Prigriebėm po butelį Beck’s ir laukdami tolesnių įspūdžių nuėjome miegoti. Ryte pasidarėm skanius pusryčius geležinkelio stotyje ir pradėjom turą po miestą.

Radom daug dangoraižių, nuostabią upės pakrantę, gražius medžius, meškiukų parduotuvę, jaukų senamiestį, metalinę judančią skulptūrą, uždarytą botanikos sodą, daug entuziastingų sveikuolų bėgiojančių net per smarkų vėją ir sniegą, dar daugiau futbolo gerbėjų su alumi, Starbucks ir azijiečių virtuvės restoraną… dar niekada nebuvau valgius tokios skanios sriubos su krevetėmis, pievagrybiais ir kokosų sultimis. Spėju, čia Tailandietiška.

Vakare patraukėme link kitos nakvynės vietos - oro uosto, kuriame miegojo išties neįtikėtinas skaičius žmonių pačiais įvairiausiais būdais ir pozom. Beje, 2 valandą nakties Hahn oro uosto grindis valo su siaubingai burzgiančia mašina…

Čia susipažinome su broliais lenkais, rusais ir studentu Acim, kuris šiuo metu gyvena Barselonoje. Jis pasiūlė mus apgyvendinti ir aprodyti miestą. Negalėjau tuo patikėti. Nusiprausiau oro uosto tualete, susipakavau miegmaišį, išgėriau puodelį šiltos arbatos ir ryte į Barseloną skridome jau tryse.

Apsigyvenome pas Acim, kuris nuomoja butą ir gyvena su nuomininku. Dar niekada gyvenime nesu sutikus tokių paslaugių, gerų ir pasitikinčių žmonių. Didelis ačiū jiems už šilumą, rūpestį, draugiškumą ir visa kita.

Tiesą pasakius, jau besileidžiant lėktuvui žemyn, buvau užburta begalinės jūros, laukų margumyno ir saulės…

Aš nenoriu daug pasakoti apie pačią Barseloną. Galiu tik pasakyti, jog čia nuostabu ir kiekvienas turi tai pajausti. Kai užsimerkiu ir stengiuosi ją prisiminti, ko net nereikia daryti, nes vaizdas atsiranda tuoj pat; aš tą miestą įsivaizduoju geltoną, su daug palmių ir mažyčių siaurų gatvelių, kuriom vaikšto Viduržemio vėjas…

Iš tiesų įsimylėjau Barseloną ir Gaudį.

Dabar galiu pasakyti, kad ją, Barseloną, ir pažįstu. Visą laiką prabuvau navigatorium ir išnaršiau žemėlapį besijuokdama iš Karolio, jog jis nesupranta nei kur esam, nei kur eit.

Trys nuostabios dienos su daugybe besišypsančių žmonių, salsa brazilų bare, magnetukų pirkimais, kebabų valgymais, juoku skambančiu per visą miestą, ispanais, nekalbančiais angliškai, nuostabia Acim arbata, sniegu, kurio  tiek  daug barseloniečiai nematė bent 25metus ir nustebę filmavo, fotografavo, žaidė juo, daug saulės, šlapiais batais, papūgom, egzotiškais augalais, nuostabiais atsiveriančiais vaizdais nuo Olimpinio miestelio aikštės…

Buvo liūdna pagalvoti, kad kitą dieną iš pat ryto išvykstam.

Bet atostogos netikėtai prasitęsė. Dar viena diena. Mes pavėlavome į savo skrydį, o Ryanair’as, galit net nesvajot, savo klientų nelaukia, nes bilietai per pigiai kainuoja tam, kad jie gaištų savo brangų laiką.

Buvo daug streso, pykčio, net ašarų. Važiuodama į oro uostą net nenorėjau pagalvoti apie tai, kad galime nespėti. Bet

Tebūnie tai yra gera patirtis. Kelionė prarastų savo spalvas be šito. Grįždami į savo “namus” sutikome nuomininką, kuris supratęs, jog kažkas negerai, tiesiog ištiesė ranką su raktais saujoje.

Taigi, paskutinė diena Barselonoje ir, kaip Acim, sakė, ta ketvirtoji, kurios reikia, kad pažintum visą miestą…

Visa tai buvo be galo gaila palikti. Kita vertus, tai buvo nepakartojamas nuotykis, o Barselona, be jokių išimčių, vėl atsiduria mano ateities planuose. Grįžome per Helsinkį. Pavargę, laimingi, pilni įspūdžių ir noro pažinti dar daugiau.

Jei reiktų dabar pasirinkti kur atsibusti iš sapno, tikriausiai jau nuspėji, kur norėčiau atsidurti… Barselona yra must-see vieta. Linkiu jums kuo daugiau kelionių ir įspūdžių.

p.s. mylėkim savo Lietuvą, Acim ją įsimylėjo iš nuotraukų ir sakė, jog būtinai aplankys!

Jūsų G.

Nuotr. Karolio Bivainio

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Labas. Aš laiminga!

Atrodo, sulaukiau to kažko, apie ką rašiau praėjusiame blog’o įraše. Ir šiandien tai visai neatrodo tiesiog kažkas. Išsipildė svajonė. Kaunas-Frankfurtas-Barselona-Frankfurtas-Kaunas. Nupirkti paskutiniai du bilietai lėktuvuose. Esu be galo dėkinga K. už tai, kad pasirašė, kad kankino iki paskutinės akimirkos. Išskirtinai jam prižadu geriausią bendrakeleivę, super nuotaiką ir nestabdymą nuo išvažiavimo į Kauną iki pat grįžimo į mylimą Vilnių.

Visada svaigstu, kad noriu gyventi kur šilta visus metus, kur daug saulės, gatvėse auga vaisiai ir svarbiausia… šalia jūra! Gal dėl to Barselona mano vienas iš must-visit miestų. Prie visų aplinkos salygų prisideda Gaudis, Dali ir ten pabuvusių atsiliepimai.

Pagaliau kažkas neatrasto, kvepiančiu nuotykiais ir nepamirštamais įspūdžiais. Iš žiemos, pusnų ir ledo karalystės pabėgsiu į pavasarį. Jau galvoje dėliojuos, kokius daiktus imti. Atsiverčiau bagažo reikalavimus ir prisijuokiau iš širdies. Pasilinksminimui spausk čia

Žodžiu, šampūnas po 15ml kiekvienai dienai jau paruoštas (negalima vežtis taros, didesnės nei 100ml) ,išstudijuotas rankinio bagažo apibrėžimas :)

Gyvenu data kovo 5-10d., daugiau nieko nereikia, rodos. Iš tikrųjų labai noriu, kad pasidalintumėt savo patirtimi, jei kas keliavot šia kryptim ir gal net panašiu laiku: ką aplankyti, ką pasiimti, kur apsipirkinėt ir pan.

Daugiau naujienų ir įspūdžių vėliau.

Su meile -

G.

Rodyk draugams