Kartas nuo karto ateina diena, kai, atrodo, tiek daug atidavus, pats lieki tuščias ir viskas yra ne taip, kaip norėtum. Tiesą pasakius, kartais nepagalvojam, kad niekada taip ir nebūna. Bet čia ne apie tai.

Eini, visur bandai spėti, būti ir staiga sustoji. Jausmas lyg stovėtum metro ir matytum, kaip pro tave milžinišku greičiu lėktų laikas, veidai, juokas, šviesos… Galėtum įlipti toj stotelėj, bet kažko lauki.

Laukiu, viskas ateina savu laiku.

G.

Rodyk draugams