Ryte važiuodama į universitetą autobusu, pamačiau savo vyresnįjį brolį. Kaip kiekvieną rytą, jis sėdėjo ant dviračio ir mynė į darbą. Kiekvieną mielą dieną-sninga, lyja ar šviečia saulė. Pamaniau, kad reikia būti dideliam gamtos fanui, kad gyvenant tokioj klimato zonoj, prisiverstum kasdieną važinėti dviračiu. O gal ne fanui? Tiesiog prisiimti atsakomybę už savo namus.

Prisiminiau, kaip smarkiai vėjuotą ir sniegingą dieną Frankfurte matėm ne vieną ir ne du dviratininkus, bėgiojančius žmones. Ar tik nebus taip, kad mus varžo kažkokie kompleksai, vis dar spraužiamės į rėmus, o gal paprasčiausiai tingim..? O man gražu, kai matau vieną vyrą Vilniuj važinėjantį į darbą su kostiumu ir portfeliuku.

Sningant važinėti nedrįsčiau, bet jau rytoj prižadu į universitetą numinti dviratuku. Dėl savęs, dėl kitų, nes skauda širdį, kai matau didžiulius kamščius mieste, o automobiliuose po vieną žmogų. Plius, sportas gerina nuotaiką ir, pagaliau, nereikia grūstis viešajame transporte ir girdėti zirziančių pensininkų.

Po šių minčių pamačiau prie veterinarijos vaistinės sėdinčią močiutę su savo šuneliu ant kelių. Ant durų darbo laikas skelbė, jog iki atidarymo liko dar beveik valanda. Moteris laukė 9 valandos, glostydama šunelį, kol atidarys vaistinę. Tuo metu mano laikrodis rodė po 8 dvidešimt. Vaizdas suminkštino širdį. Koks turi būti geras žmogus, kad sėdėtum, lauktum beveik valandą dėl savo gyvūno šaltą rytą…

Jei jau prakalbau apie gerumą, turiu prisipažinti, kad sugraudina, kai išgirstu žodžius geras, doras žmogus. Tokių šiandien taip mažai…

Užtenka trupučio nuoširdumo, supratimo kiekvieną dieną ir visi būtume laimingesni. Rytojui reikia nedaug.

Jūsų G.

Patiko (0)

Rodyk draugams