Labas.

Praėjo keturios dienos po grįžimo į Lietuvą iš Ispanijos. Turėčiau sakyti, jog pasiilgau namų, gimtosios Lietuvos, savos kalbos, bet… taip nėra. Tiesą pasakius, nesijaučiu čia labai laiminga. Gal dėl to, kad trūksta to ėjimo per miestą ir stebėjimosi viskuo, sėdėjimo metro ir džiugesio, kad nesupranti kas ką aplink kalba ir kai tai visai neįdomu, kai atsijungi nuo visko. O gal tiesiog trūksta saulės šilumos ir šviesos, kuri, be abejonės, praskaidrina nuotaiką ir priverčia nejučia šypsotis.

Tikriausiai tai dėl viso to, ką radau ir palikau ten. Pasilikau tik geriausius atsiminimus ir, jei kas pasiūlytų grįžti, negalvodama sutikčiau. Jei reikia įvertinti kelionę, ji - labiau nei labai gera.

Keliavom dviese su Karoliu.

Viskas prasidėjo nuo to, kai tėtis, kuris turėjo nuvežti iki oro uosto, jau išvažiavus, sužinojo, kad reikia vežti ne į Vilniaus oro uostą. Skridom Ryanair iš Kauno į Hahn, važiavome pusantros valandos autobusu iki Frankfurto ir apsistojome hostelyje, kuris yra raudonųjų žibintų kvartale. Atitinkamos spalvos vitrinų lempos, iškabos ir apsauginiai prie klubų, pora menkai apsirengusių mergaičių… Tiesa, tai nėra taip baisu, kaip skamba, o hostelio prižiūrėtojų paklausus, ar lauke gatvėmis vaikščioti saugu, jos tiesiog atsakė “Why not?” Akivaizdu, kad mes jau nebe Lietuvoje. Pučiant smarkiam vėjui ir sningant apėjome Frankfurto centrą ir nuklydome prie Maino. Įspūdingas vaizdas. Prigriebėm po butelį Beck’s ir laukdami tolesnių įspūdžių nuėjome miegoti. Ryte pasidarėm skanius pusryčius geležinkelio stotyje ir pradėjom turą po miestą.

Radom daug dangoraižių, nuostabią upės pakrantę, gražius medžius, meškiukų parduotuvę, jaukų senamiestį, metalinę judančią skulptūrą, uždarytą botanikos sodą, daug entuziastingų sveikuolų bėgiojančių net per smarkų vėją ir sniegą, dar daugiau futbolo gerbėjų su alumi, Starbucks ir azijiečių virtuvės restoraną… dar niekada nebuvau valgius tokios skanios sriubos su krevetėmis, pievagrybiais ir kokosų sultimis. Spėju, čia Tailandietiška.

Vakare patraukėme link kitos nakvynės vietos - oro uosto, kuriame miegojo išties neįtikėtinas skaičius žmonių pačiais įvairiausiais būdais ir pozom. Beje, 2 valandą nakties Hahn oro uosto grindis valo su siaubingai burzgiančia mašina…


Čia susipažinome su broliais lenkais, rusais ir studentu Acim, kuris šiuo metu gyvena Barselonoje. Jis pasiūlė mus apgyvendinti ir aprodyti miestą. Negalėjau tuo patikėti. Nusiprausiau oro uosto tualete, susipakavau miegmaišį, išgėriau puodelį šiltos arbatos ir ryte į Barseloną skridome jau tryse.

Apsigyvenome pas Acim, kuris nuomoja butą ir gyvena su nuomininku. Dar niekada gyvenime nesu sutikus tokių paslaugių, gerų ir pasitikinčių žmonių. Didelis ačiū jiems už šilumą, rūpestį, draugiškumą ir visa kita.

Tiesą pasakius, jau besileidžiant lėktuvui žemyn, buvau užburta begalinės jūros, laukų margumyno ir saulės…

Aš nenoriu daug pasakoti apie pačią Barseloną. Galiu tik pasakyti, jog čia nuostabu ir kiekvienas turi tai pajausti. Kai užsimerkiu ir stengiuosi ją prisiminti, ko net nereikia daryti, nes vaizdas atsiranda tuoj pat; aš tą miestą įsivaizduoju geltoną, su daug palmių ir mažyčių siaurų gatvelių, kuriom vaikšto Viduržemio vėjas…

Iš tiesų įsimylėjau Barseloną ir Gaudį.

Dabar galiu pasakyti, kad ją, Barseloną, ir pažįstu. Visą laiką prabuvau navigatorium ir išnaršiau žemėlapį besijuokdama iš Karolio, jog jis nesupranta nei kur esam, nei kur eit.

Trys nuostabios dienos su daugybe besišypsančių žmonių, salsa brazilų bare, magnetukų pirkimais, kebabų valgymais, juoku skambančiu per visą miestą, ispanais, nekalbančiais angliškai, nuostabia Acim arbata, sniegu, kurio  tiek  daug barseloniečiai nematė bent 25metus ir nustebę filmavo, fotografavo, žaidė juo, daug saulės, šlapiais batais, papūgom, egzotiškais augalais, nuostabiais atsiveriančiais vaizdais nuo Olimpinio miestelio aikštės…

Buvo liūdna pagalvoti, kad kitą dieną iš pat ryto išvykstam.

Bet atostogos netikėtai prasitęsė. Dar viena diena. Mes pavėlavome į savo skrydį, o Ryanair’as, galit net nesvajot, savo klientų nelaukia, nes bilietai per pigiai kainuoja tam, kad jie gaištų savo brangų laiką.

Buvo daug streso, pykčio, net ašarų. Važiuodama į oro uostą net nenorėjau pagalvoti apie tai, kad galime nespėti. Bet

Tebūnie tai yra gera patirtis. Kelionė prarastų savo spalvas be šito. Grįždami į savo “namus” sutikome nuomininką, kuris supratęs, jog kažkas negerai, tiesiog ištiesė ranką su raktais saujoje.

Taigi, paskutinė diena Barselonoje ir, kaip Acim, sakė, ta ketvirtoji, kurios reikia, kad pažintum visą miestą…

Visa tai buvo be galo gaila palikti. Kita vertus, tai buvo nepakartojamas nuotykis, o Barselona, be jokių išimčių, vėl atsiduria mano ateities planuose. Grįžome per Helsinkį. Pavargę, laimingi, pilni įspūdžių ir noro pažinti dar daugiau.

Jei reiktų dabar pasirinkti kur atsibusti iš sapno, tikriausiai jau nuspėji, kur norėčiau atsidurti… Barselona yra must-see vieta. Linkiu jums kuo daugiau kelionių ir įspūdžių.

p.s. mylėkim savo Lietuvą, Acim ją įsimylėjo iš nuotraukų ir sakė, jog būtinai aplankys!

Jūsų G.

Nuotr. Karolio Bivainio

Patiko (0)

Rodyk draugams