Meluodamas kitam, žmogus apgaudinėja ir save…

Kelias dienas galvojau, kokia tema parašyti į blog’ą. Idėjų buvo kelios, bet šiandien netikėtai atėjo, mano manymu, geriausioji, todėl skubu prieš paskaitas įmesti dar vieną įrašą. Tema-melas. Išpažinties čia neatliksiu, tačiau pasistengsiu pasidalinti mintimis ir tuo, ką sužinojau pati.

Sakoma, kad vidutiniškai žmogus per dieną pameluoja… 200 kartų! Įspūdingas skaičius, ypač tiems, kurie sako, jog visuomet yra teisingi, neapgaudinėja kitų. Žinoma, dažniausiai melas būna nekaltas.

Buvo atliktas 3800CV tyrimas, kurio rezultatai parodė, kad daugiau nei pusėje iš jų buvo pateikti klaidingi duomenys (pvz.: kvalifikacija, teistumas). Tyrimai taip pat rodo, kad ypatingai daug pakeistų faktų ar klaidingų aprašymų būna skelbimuose, kuriais ieškoma antros pusės.

1:0 meluojančiojo naudai bendrauti negyvu, virtualiu būdu. Demaskuoti meluojantį tokiu atveju sunku, tačiau bendraujant akis į akį, mes galime pastebėti, kada žmogaus žodžiai skiriasi nuo jo minčių. Čia, vėlgi, turiu priminti kūno kalbą. Priešingai paplitusiai nuomonei-melagiai gestikuliuoja mažiau. Tai paaiškinama tuo, jog mąstymo procesas sunaudoja daug energijos, žmogus turi galvoti ir apie tiesą, ir apie melą, jo pateikimo būdą, bei galimą jūsų reakciją. Meluojantysis dažniausiai išsiduoda burnos prisidengimu, gali pradėti kasytis nosį, trinti voką, itin įtemptoj situacijoj-nukreipti žvilgsnį į lubas ar grindis. Tuomet sustokite ir paklauskite jo nuomonės apie idėją, situaciją ir pan. Geriausia naudoti uždaruosius klausimus, į kuriuos atsakymai būtų “taip” arba “ne”. Kuo daugiau laiko prireikia pasakyti atsakymui, tuo didesnė galimybė, kad jis meluoja. Palyginkite žmogaus reakciją su jam įprastu elgesiu.

Prisiminkite detales, galbūt kažką pastebėjote esant kitaip, nei jums nupasakojo. Pasitikslinkite. Tačiau paklauskite savęs “ar verta čia būti įtariam?”.

Čia dar prisiminsiu savo vairavimo teorijos mokytojo istoriją. Pasakojo, kaip važiavo senukas automobiliu ir jį kliudė kažkokie “pacanai”. Kad nebūtų kalti, jie pasikvietė savo draugų, pasakė, ką sakyt policininkams ir kaip išsisukti iš padėties. Taigi, atvykus į įvykio vietą senukas sako vieną, vaikinukai-kitą. Ką daryti? Policija visus susirinko į komisariatą ir po vieną atskirai liepė aprašyti įvykį. Laiką, vietą, kaip viskas vyko, su detalėmis. Taigi, kiekvienas prirašė skirtingai. Pareigūnas pasakė baudos sumą už melagingus duomenis ir vyrukai atsiėmė savo liudijimus dėl eismo įvykio. Teisybė visgi randama.

Neblogų posakių turi lietuviai, kai pagalvoji. Čia man labai pritinka “išlindo yla iš maišo”. Visi didesni melai ankščiau ar vėliau būna išaiškinti, o jei ne, pradeda kirbėti pačio žmogaus viduje, tad dėl sąžinės ramybės stenkimės bendrauti atviriau ir nebijoti vieni kitų.

Nuoširdžiai jūsų-

G.

Rodyk draugams