Kai ką nors pasigaunu ant bangos, tai nepaleidžiu ilgai. Dabar užsisėdėjau ant Alessandro Baricco knygų (skaitau jau penktą) ir jau jaučiu, kaip kartais panašius į jo siužetus, mintis, perkeliu į savo gyvenimą. Žinai, būna toks jausmas, kad vyksta kaip kokioj istorijoj ar filme. Kartais, kai kažką papasakoju, man sako: “Čia atrodo, lyg filme būtų vykę.” Na taip…kaip dažnai gali sutikti vaikiną, plaukiantį baidare Vilnele ir po to su juo taip susibendrauti, jog tampi visiškai addicted arba vidury nakties lipti į antrą aukštą surūdijusiom ugniagesių kopetėlėm, nes draugės senelis iš pykčio, kad negrįžtam, užrakina duris? Kartais tai atsitinka netikėtai, matyt, traukiu tokius dalykus, kartais specialiai. Vakar parašiau draugui laišką ir lėkiau jau beveik naktį įmesti į dežutę, paskambinusi į 7 butą ir pasakiusi, kad čia nešiojam skrajutes. Juokingiausia, kad tas draugas tikrino el.paštą, ne tikrą. Negi mes taip atpratę gauti popierinius mail’us?

Šį kartą ne apie save. Noriu perkelti porą ištraukų iš Alessandro Baricco knygų, kurios yra mažų mažiausiai fantastiškos.

“Jūra vandenynas”

- Kur yra jūros akys?

- …

- Juk ji jas turi, tiesa?

- Taip.

- Tai kur jos, po galais, yra?

- Laivai.

- Ką “laivai”?

- Laivai yra jūros akys.

- O sudužę laivai? Audros, taifūnai, visi tie dalykai… Kodėl ji ryja laivus, jei šie yra jos akys?

Dadas suirzusiu veidu pasisuka į Bartelbumą, tardamas:

- Ar jūs… jūs niekada neužsimerkiate?

Viešpatie. Tas vaikas į viską turi atsakymą.

“City”

(…) žiauru, tokie dalykai gali išvaryti iš proto, ir aš ėjau iš proto, buvau dar vaikas, vaikas nepajėgia gintis, vaikai yra siaubingi, bet nuo kai kurių dalykų jie nepajėgia apsiginti, kaip ir tada, kai mušami, ką gali padaryti vaikas, nieko negali padaryti, aš nieko negalėjau padaryti, ėjau iš proto, ir tiek, o vieną dieną motina pasikvietė mane ir papasakojo apie Evą Braun. Puikus pavyzdys. Hitlerio duktė. Ji man pasakė, jog turiu galvoti apie Evą Braun. Jai pavyko, tau irgi gali pavykti, pasakė. Keista buvo kalba, bet tiko. Ji man pasakė, kad kai jis pagaliau nusižudė, prarijo cianido tabletę, ji nusižudė kartu su juo, ten pat, bunkeryje. Ir blogiausias tėvas turi kažką gero, pasakė. Ir kad tą kažką reikia išmokti mylėti. Susimąsčiau. Įsivaizduodavau, kuo tas Hitleris galėjo būti geras, ir kurdavau istorijas, pavyzdžiui, kaip vakare grįžta pavargęs namo,kalba pusbalsiu, atsisėda prieš židinį įsmeigęs akis į ugnį ir mirtinai pavargęs, įsivaizduodavau, kad aš Eva Braun, mergaitė šviesiomis kasomis, baltomis iš po sijono kyšančiomis kojinėmis, ir žiūrėdavau į jį nesiartindama, iš gretimo kambario, o jis būdavo toks nuostabiai pavargęs, visas apsitaškęs krauju, toks gražus su uniforma, negalėdavai atitraukti nuo jo akių, ir kraujas išnykdavo, likdavo tik nuovargis, nuostabus nuovargis, aš stovėdavau ir dievindavau jį, paskui jis staiga pasisukdavo, pastebėdavo mane ir man nusišypsodavo, tada atsistodavo slegiamas savo akinamo nuovargio, prieidavo prie manęs, arti arti, ir susirangydavo greta:Hitleris. Mirtinas jausmas. (…) Paskui grįždavau prie Hitlerio ir vėl prie tėvo, taip varinėdavau savo vaizduotę pirmyn ir atgal, kad pabėgčiau nuo kančios, nuo tylos, nuo viso to mėšlo. Pavykdavo. Be keleto kartų pavykdavo. Puiku. Po kelerių metų žurnale perskaičiau, kad Eva Braun buvo ne Hitlerio duktė, o meilužė. Nežinau, gal žmona. Žodžiu, su juo gulėdavo. Tai buvo smūgis.

Rodyk draugams